Kategorija: Pamąstymai; Gyvenimas; 2009-10-04, 17:28, komentarų: 0
Atsakymas
Dominykai.
Kiekvienas profesionalus kultūristas siekia tobulybės. Jis lyg skulptorius, tik dirba su savo kūnu. Jo įrankiai - svoriai ir nepriekaištinga mityba. Na taip, profesionaliame kultūrizme praktiškai neišvengiamas ir trečias faktorius - anaboliniai steroidai. Bet, priešingai paplitusiai nuomonei, tai nėra stebuklingos piliulės, kurias prarijus kitą rytą prabundi turėdamas tobulą kūną. Steroidai didina kūno atsistatymo galimybes, taip suteikdami galimybę treniruotis dar sunkiau ir dažniau. Jie leidžia peržengti savo genetines ribas.
Tai tikrai nėra tobulas sportas. Šiame sporte tuštybės yra daugiau, nei bet kuriame kitame. Tu užlipi ant scenos prisidengęs tik juokingais triusikais ir tavo nusilpusį, dehidratuotą kūną (viskas tam, kad raumenys būtų kuo ryškesni) vertina keli teisėjai.
Man asmeniškai geriausiai atrodo
Reg Park,
Steve Reeves ir kiti ankstyvieji kultūristai iš tų laikų, kai steroidai šiame sporte dar nebuvo paplitę. Jų kūnai buvo ne tik stiprūs, įspūdingi, bet ir grakštūs. Deja, paplitus steroidaims retas
profesionalus kultūristas gali pasigirti ta trečiąja savybe, kuri man asmeniškai atrodo svarbiausia tobulam kūnui.
Daugumai žmonių sunku suprasti kultūrizmą. Ir gerai. Tai nėra ir niekada nebus masių sportas. Kultūristus vertina tie, kurie žino tokio kūno kainą. Visi tie žvėriškų pastangų, disciplinos metai matosi žmogaus kūne jam užlipus ant scenos. Ir tai yra gražu.
Todėl mane siutina, kai iš kultūristų yra šaipomasi. Nesvarbu, kad tau tai nesuprantama. Nesvarbu, kad tai tau atrodo kvaila. Kiekvienas žmogus, siekiantis savo tikslo nepaisant nieko, nusipelno pagarbos.
Aš pats, beje, į kultūristus netaikau :]. Kilnoju geležį, bet dėl kiek kitų tikslų.
Kategorija: Gyvenimas; Fun; 2009-07-17, 18:19, komentarų: 0
Išbandžiau
aparatą. Keli pastebėjimai: kartais sunku pagauti fokusą; kokybė kaip iš telefono; kartais pasitaiko negražių atspindžių. O šiaip visai fun. Fotkės
čia.
Kategorija: Pamąstymai; Gyvenimas; 2009-06-18, 14:41, komentarų: 0
Nepilnamečių apsauga, kitą dieną
valdžios perleidimas dievui... Tokios naujienos man kelia liūdesį ir agresiją. Nelabai geras dalykas, kai stengies būti pozityvus. O liūdniausia, kad tai iš tikro yra tautos balsas - juk ne iš mėnulio į valdžią tie idiotai nusileido, o iš mūsų tarpo pakilo. Jie yra mūsų pažįstami, kaimynai, bendradarbiai ir (brr!) draugai.
Ir visi tie pareiškimai "mylėkim tėvynę" yra šūdo verti. Aišku, mūsų taip vertinamas alus, gražios merginos ir gamta yra gerai, bet tai nėra valstybė. Tai tik malonios smulkmenos, blizgučiai turistams. Valstybė yra žmonės. Ir štai ties šiuo punktu Lietuva turi didžiulę problemą. Nepadeda net tokios (mistinės) lietuvių savybės, kaip darbštumas, draugiškumas ar humoras.
Sako, galim didžiuotis Savicku, krepšininkais ir kitais Lietuvos vardą garsinančiais žmonėmis. Bet juk Lietuva nelabai turi ką bendro su jos piliečių pasiekimais. Tai yra
jų pasiekimai, ne
mūsų. Aišku, malonu, kai tavo vardą skanduoja tribūnos. Bet čempionai kuriami treniruočių, o ne rungtynių metu. Tikras darbas visada vyksta už kulisų. Sporte sergu už lietuvius, bet tai nereiškia, kad jų laimėjimai priklauso ir man.
Ir prieinu prie išvados, kad Lietuvoje mane laiko tik man brangūs žmonės. Be jų greičiausiai lėkčiau iš čia pasitaikius pirmai progai. Aš tik noriu šalies, kuri manęs nešiurpintų kasdien ir netrukdytų gyventi. Nieko daugiau. Ar per daug prašau? Nesakau, kad kur nors kitur geriau - jokioje šalyje negyvenau pakankamai ilgai, kad galėčiau taip teigti. Bet faktas, kad pas mus situacija nėra net patenkinama.
Aš esu lietuvis. Norėčiau tuo didžiuotis, tikrai. Bet kad nesigauna.
Kategorija: Gyvenimas; 2009-04-09, 20:34, komentarų: 0
Kai mano bendraamžiai dar žaidė smėlio dėžėse, aš jau turėjau mašiną, kostiumą, akinius nuo saulės ir rimtą snukį.
